Ko apie senų ąžuolynų apsaugą galima pasimokyti iš švedų?
Birželio 10-14 dienomis projekto „Ekologinio tinklo nuo brandžių medžių priklausomiems organizmams sukūrimas" komanda lankėsi Švedijoje. Kelionės tikslas buvo susipažinti su Švedijoje vykdomų niūriaspalvio auksavabalio (Osmoderma barnabita) ir kitų saproksilinių rūšių tyrimais, apsauga ir buveinių atkūrimo darbais.
Švedijoje, kaip ir Lietuvoje, bei daugelyje kitų Europos šalių stebimas natūralių buveinių, tokių kaip plačialapiai miškai ar medžiais apaugusios ganyklos – būklės prastėjimas. Siekiant pagerinti šių buveinių bei jose gyvenančių rūšių būklę, Švedijos gamtosaugininkai vykdo projektą LIFE Bridging the Gap, kurio tikslas yra pagerinti 30-ties pietryčių Švedijos senųjų ąžuolynų būklę, atkurti palankias sąlygas saproksilinių organizmų bendrijoms.
Vaikštant po teritorijas, kuriose vykdomi projekto darbai, į akis krenta tai, kad seni ąžuolynai yra gana šviesūs. Aplink senus ąžuolus augantys jauni, ąžuolus stelbiantys medžiai yra arba kertami, arba veteranizuojami. Medžių veteranizacija (sendinimas) yra šiuolaikinis buveinių priežiūros metodas, kurio esmė – dirbtinis, nestiprus jaunų medžių pažeidimas, skatinant buveinių, kurios paprastai sutinkamos tik labai senuose medžiuose, formavimasį. Šis arboristinis metodas medžių nenužudo ir nėra taikomas medžiams senoliams, kurie jau dabar yra labai vertingi bioįvairovės požiūriu, arba medžiams, kurių sendinimo veiksmai galėtų sukelti grėsmę saugumui. Sendinimas dažniausiai vykdomas gausiai augantiems vidutinio amžiaus medžiams tose buveinėse, kuriose labai trūksta senų medžių ir saproksilinės rūšys nyksta dėl tinkamų buveinių trūkumo. Sendinimo technika yra įvairi ir pritaikoma kiekvienam medžiui individuliai. Pavyzdžiui, vienuose medžiuose išpjaunamos dirbtinės drevės-inkilai, kuriuose apsigyvena saproksilinės vabzdžių rūšys, dienoja šikšnosparniai, peri paukščiai. Kitose vietose medžio viršūnė ar storos šakos yra nužievinamos, dėl to jos iš lėto džiūsta ir mažiau stelbia greta augantį medį senolį, kuriam reikia daug Saulės šviesos ir šilumos. Taip pat tokiose džiūstančiose viršūnėse ar šakose apsigyvena specializuotos vabzdžių rūšys, kurios gyvena tik gerai apšviestoje džiūstančioje ar jau negyvoje medienoje. Medžių sendinimas Švedijoje vykdomas jau virš 10 metų. Jį vykdo kvalifikuoti, apmokyti arboristai, o mokslininkai stebi medžių reakciją į sendinimą bei retųjų rūšių įsikūrimą juose. Švedijos gamtosaugininkai, dirbantys su medžių sendinimu, neabejoja šio metodo teigiamais efektais visai buveinei ir gausybei retų vabzdžių rūšių.
Vienas iš ženklų, kad Švedijoje vykdomi gamtosauginiai darbai yra sėkmingi – tai gyvybingos retų, su senais medžiais susijusių rūšių populiacijos. Pavyzdžiui, Lietuvoje jau išnykusios rūšys – didysis ąžuolinis ūsuotis (Cerambyx cerdo), bei paprastasis elniavabalis (Lucanus cervus) – yra aptinkamos Švedijoje. Tam kad jų populiacijos išliktų stabilios ir ateityje, yra vykdomi jų veisimo darbai, bei įrengiamos specialios dirbtinės buveinės. Elniavabalių lervoms vystytis į žemę yra įkasamos lapuočių medžių kamienų nuopjovos, jos apipilamos pjuvenomis bei dirvožemiu, tokiu būdu įmituojant natūralią elniavabalio lervų buveinę – ąžuolų ar kitų lapuočių medžių šaknis ar kelmus. Elniavabalių lervos vystosi 5-6 metus, o suaugę vabalai yra aktyvūs tik vasaros metu. Nepaisant vėsoko oro, kelionės metu pavyko pamatyti vieną elniavabalio patiną su įspūdingais ragais, bei keletą patelių.
Kitas saprokslinių rūšių buveinių pagerinimo metodas – didelių, 2 m aukščio medinių inkilų-drevių įrengimas. Jie sąmoningai daromi tokie dideli, nes pastebėta, kad dideliuose inkiluose esančios pastovios drėgmės bei temperatūros sąlygos yra palankios juose apsigyvenantiems organizmams. Šie inkilai yra užpildomi ąžuolo pjuvenomis bei lapais ir pastatomi tose teritorijose, kur trūksta natūralių buveinių jautrioms vabalų rūšims.
Dar viena, tradicinė, bet, deja, nykstanti buveinių tvarkymo priemonė – ganymas. Tiek Švedijos tiek Lietuvos gamtosaugininkai sutaria, kad ganymas yra tinkamiausias būdas palaikyti šviesias miško buveines. Daugelyje Švedijos lapuočių miškų yra atitveriamos teritorijos ganytis karvėms, avims, ožkoms, arkliams. Ganymas miškuose senais laikais buvo vykdomas ir Lietuvoje, yra žinomas teigiamas ganymo poveikis visai buveinei.
Išsamiau su Švedijoje vykdomu saproksilinių rūšių ir jų buveinių apsaugos projektu LIFE Bridging the Gap galite susipažinti čia: http://lifebridgingthegap.se/english/leaflet/.