Dūkštų ąžuolynas
Beveik pusiaukelėje tarp Vilniaus ir Kernavės kryptimi esantis Dūkštų ąžuolynas yra vienas didžiausių ir seniausių išlikusių natūralių ąžuolynų Lietuvoje. Čia augančių ąžuolų vidutinis amžius yra apie 220 metų, o norint iš vieno ąžuolyno krašto pasiekti kitą tektų žingsniuoti dvi valandas. Tai tarptautiniu mąstu svarbi teritorijoja, kurioje išskirta 5 Europos Bendrijos svarbos gamtinių buveinių tipai, tyrimų metu aptikta 77 retos ir saugomos gyvūnų, augalų, kerpių ir grybų rūšys, iš kurių paslaptingiausias ir rečiausias šio miško gyventojas yra niūriaspalvis auksavabalis.
Prieš tūkstantį metų beveik visą Lietuvos teritoriją dengė tankūs miškai ir sunkiai įveikiami pelkynai. Neretos buvo ir didelės ąžuolų girios. Protėviai šių girių neliesdavo, nes ąžuolas buvo labiausiai gerbiamas medis mūsų krašte, buvo tikima, kad juose gyvena protėvių vėlės. Jei reikėdavo nukirsti ąžuolą, vykdavo apeigos ir būdavo atsiprašoma medžio dvasios. Tačiau amžiams bėgant pradėjo retėti ąžuolynai – daug jų iškirto iš išsigabeno šias žemes okupavę rusai, prancūzai, vokiečiai. Labai ąžuolynams pakenkė ir XX a vidury Lietuvos žemėse vykusi intensyvi melioracija – dėl jos daug kur nukrito gruntinio vandens lygis, o kartu pradėjo nykti drėgmę mėgstančių ąžuolų giraitės. Šiuo metu ąžuolynai užima tik apie 2 proc. visų Lietuvos miškų. Ir ne visų jų būklė gera.
Anksčiau Dūkštų ąžuolyne vietiniai žmonės ganydavo naminius gyvulius. Šie nusėsdavo ne tik čia augusią vešlią žolę, bet ir nuskabydavo krūmų lapus ir viršūnes. Pokario metais ganiava ąžuolyne buvo uždrausta, todėl netruko įsivyrauti gana tankus lazdynų pomiškis. Būtent šie pokyčiai su pablogino ąžuolyno būklę. Seni ąžuolai džiūsta, virsta, tačiau dėl šviesos trūkumo nauja pamaina jiems neužauga – iš nukrititusių gilių išdygę ąžuoliukai paskęsta lazdynų šešėlyje ir neįveikę aukštesnių krūmų žūva. Todėl Dūkštų ąžuolynas sensta neužauginęs jaunesnės kartos – brandūs ąžuolynai čia užima 85 proc., o jaunuolynai – vos 6 proc. visos teritorijos. Šie procesai kelia pavojų ir Dūkštų ąžuolyne saugomiems niūriaspalviams auksavabaliams – jie tiesiog neturės kur persikelti kai kris paskutiniai senieji ąžuolai.