Kauno ąžuolynas – tai didžiausias Europoje mieste esantis ąžuolynas. Ši vieta svarbi ne tik miesto gyventojams, bet ir nuo brandžių medžių priklausomoms organizmų rūšims. Čia prie šimtamečių medžių prisiglaudusios auga į Lietuvos raudonąją knygą įrašytos ąžuolines kepenos (Fistulina hepatica) ir kuokštinės grifolės (Grifola frondosa), į kamienus įsilipę krokiniai minkšteniai (Hapalopilus croceus), o drevėse slepiasi šio ąžuolyno pasididžiavimas – Lietuvoje ir visoje Europoje ypač griežtai saugomi niūriaspalviai auksavabaliai (Osmoderma eremita (barnabita)).
Kauno ąžuolynas
Dūkštų ąžuolynas
Beveik pusiaukelėje tarp Vilniaus ir Kernavės kryptimi esantis Dūkštų ąžuolynas yra vienas didžiausių ir seniausių išlikusių natūralių ąžuolynų Lietuvoje. Čia augančių ąžuolų vidutinis amžius yra apie 220 metų, o norint iš vieno ąžuolyno krašto pasiekti kitą tektų žingsniuoti dvi valandas. Tai tarptautiniu mąstu svarbi teritorijoja, kurioje išskirta 5 Europos Bendrijos svarbos gamtinių buveinių tipai, tyrimų metu aptikta 77 retos ir saugomos gyvūnų, augalų, kerpių ir grybų rūšys, iš kurių paslaptingiausias ir rečiausias šio miško gyventojas yra niūriaspalvis auksavabalis.
Neries upės šlaitas ties Verkiais
Mišku nuo Vilniaus miesto šurmulio atsitvėrę Verkiai garsėja legenda, kad čia krivio Lizdeikos, kuris, anot legendos, kitados Lietuvos kunigaikščiui Gediminui išaiškino susapnuoto staugiančio Geležinio vilko reikšmę, gimtoji vieta. Teigiama, kad čia buvęs šventas ąžuolynas, o ant šalia Neries ir Verknės aukštai iškilusio skardžio esančiam aukure degė krivių ir vaidilaičių saugoma amžinoji ugnis. Vėliau šį ąžuolyną Lietuvos kunigaikščiai padovanojo Vilniaus vyskupams ir XVIII a. ant Neries šlaito iškilo žymių to meto architektų sukurtas Verkių dvaro rūmų ansamblis.