Niūriaspalvis auksavabalis – skėtinė rūšis

Niūriaspalvis auksavabalis – skėtinė rūšis. Išsaugojus jo buveines bus išsaugotos ir buveinės dešimtims kitų retų organizmų.

 

Niūriaspalvis auksavabalis (lot. Osmoderma barnabita) – auksavabalių šeimos vabalas. Kūnas 22-32 mm ilgio, juodas ar juodai rudas, kiek metališko atspalvio. Rūšis įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Rūšis yra ypač pažeidžiama dėl tinkamų buveinių trūkumo ir didelių atstumų tarp jų. Pamatyti niūriaspalvį auksavabalį yra tikra sėkmė, suaugėliai skraido liepos rugpjūčio mėnesiais, gyvena maždaug mėnesį.

Vabalo lervos Lietuvoje vystosi trūnijančioje gyvų lapuočių, dažniausiai ąžuolų, medienoje. Vystymosi trukmė – 2 – 4 metai. Mūsų klimato sąlygomis toks ąžuolo kamienas dar turi būti įšildomas saulės. Nors vabalas gali gyventi pamiškėse ar net miškuose esančiuose medžiuose, tačiau tipiška šio vabzdžio buveinė – medžiais apaugusi ganykla. Buveinei būdinga ne tik miškų flora ir fauna. Jose aptinkamos ir atviroms vietoms būdingos retos rūšys.

Brandūs medžiai - unikali buveinė

Įspūdingai atrodantys seni medžiai yra ne tik istorinis ir kultūrinis palikimas, puošiantis mūsų šalies kraštovaizdį, bet ir unikali buveinė daugeliui organizmų.  Ypač vertingi tiek pavieniui, tiek grupėmis augantys senesni nei 100 metų ąžuolai.  Viename tokiame medyje aptinkami keli šimtai gyvūnų, augalų ir grybų rūšių, o iš viso su brandžiais ąžuolais susiję daugiau kaip 1000 skirtingų organizmų rūšių. Dalis šių organizmų yra prisitaikę gyventi tik senuose medžiuose ir jų išlikimas  priklauso nuo tokių medžių likimo.

Tokių rūšių apsauga įmanoma tik ten, kur didelė rūšies populiacija. Ten, kur yra tik vienas tinkamas medis ar pūvantis rąstas, rūšies apsauga neperspektyvi. Kadangi egzistuojančios radavietės yra nutolusios viena nuo kitos, visoms minėtoms rūšims svarbus kiekvienas laikinam prieglobsčiui tinkamas medis. Nors ir nesaugomas, jis gali atlikti svarbią tarpinės grandies tarp radaviečių funkciją. Tokioje vietoje apsigyvenę vabzdžiai ar įsitvirtinusios grybo sporos vėliau galės judėti toliau, iki kito laikino prieglobsčio ar kitos saugomos teritorijos. Senų medžių suradimas ir apsauga yra viena iš projekto veiklų.

Negyvos medienos svarba

Kad ir kaip keistai beskambėtų, bet stuobriai, sausuoliai ir virtuoliai yra neatsiejama sveiko miško dalis. Grybauti trukdantys virtuoliai, uoksėti stuobriai, supuvusių kamienų dalys ir kitos žuvusių medžių liekanos, kurios  miestiečiui atrodytų kaip nesutvarkyto miško rezultatas, yra tai, kas paverčia mišką tikra giria. Žuvę medžiai ir jų dalys, mokslininkų vadinamos negyva mediena, yra tūkstančių įvairių organizmų gyvenamoji aplinka, maistas ar laikina slėptuvė.

Šiandien yra žinoma, kad negyva mediena nesukelia ligų pavojaus kitiems medžiams, nes vabzdžiai ir grybai yra nepaprastai išrankūs maistui. Tie, kurie ardo žuvusių medžių medieną, neminta gyvais medžiais, o kenkėjai ieško nusilpusių gyvų medžių ir, vos pastaruosius pražudę, išsikrausto ieškoti naujų gyvų medžių. Taip pat žinoma, kad kiekvienais metais medyne žūsta nedidelė  dalis medžių ir tai neturi jokios neigiamos  įtakos likusiems medžiams. Kaip žinia, negyva mediena yra itin svarbi biologinei įvairovei, todėl pagal dabar galiojančius mūsų šalies teisės aktus reikalaujama, kad atliekant kirtimus būtų paliekama dalis stuobrių sausuolių ir virtuolių.

Pranešk apie medį drnolš1 (1).png

Už šio tinklalapio turinį atsako tik jo autoriai. Jo turinys nebūtinai atspindi Europos Sąjungos nuomonę. Nei Mažųjų ir vidutinių įmonių reikalų vykdomoji įstaiga (EASME), nei Europos Komisija nėra atsakingos už jame teikiamos informacijos panaudojimą.

Algirdo g. 22-3, Vilnius, 03218 Lietuva

©  LIFE OSMODERMA, 2017 
©  LIETUVOS GAMTOS FONDAS , 2017