Inkilai vabzdžiams, paukščiams ir šikšnosparniams

Verkių regioniniame parke gegužę buvo pastatyti 2 išskirtiniai inkilai, skirti vabzdžiams, paukščiams ir šikšnosparniams.  Jie traukia parko lankytojų akį vien dėl savo dydžio: jie aukštesni net už krepšininkus ir siekia  250 cm!

 

Šie inkilai – tai dirbtinės drevės, padedančios spręsti svarbią dabartinės gamtosaugos problemą – senų, drevėtų medžių trūkumą ir rūšių, kurios gyventų šiose drevėse, nykimą.

Yra žinoma, kad iš viso su ąžuolais yra susiję net apie 1000 skirtingų rūšių – daugiausiai kerpių ir kitų grybų bei vabzdžių. Dalis šių organizmų, pavyzdžiui, kerpės, medį naudoja tik kaip substratą, o maisto medžiagas gauna kartu su lietumi, vėju ir įvairiomis nuokritomis. Kiti organizmai gyvena medžio drevėse ar pačioje medienoje. Rūšys, kurios gyvena negyvoje, trūnijančioje medienoje ar maitinasi ja, vadinamos saproksilinėmis. Šis terminas kilęs iš senovės graikų kalbos žodžių „σαπρός (saprós)“ ir „ξύλον (xúlon),  kurie reiškia būtent skaidymą ir medieną.

Negyvos medienos gyventojai – ne kenkėjai, kaip kartais klaidingai manoma. Jie – svarbi gamtos dalis.

Visoje Europoje saproksiliniai organizmai nyksta dėl jiems tinkamų buveinių, senų, gamtinę brandą pasiekusių medžių bei negyvos medienos, mažėjimo. Medžio gyvenimo trukmė yra kelis kartus ilgesnė nei žmogaus – ąžuolas, pasiekęs 100 metų amžių, dar laikomas jaunu medžiu. O drevės ąžuoluose dažniausiai pradeda formuotis tik pasiekus 200 metų amžių. Drevių susidarymas įprastai prasideda nuo medžio pažeidimo, pavyzdžiui, lūžusios šakos ar geninio paukščio iškapotos skylės. Tolimesnį medienos skaidymą daugiausia nulemia grybai ir bakterijos, skaidydami ligniną, celiuliozę ir hemiceliuliozę – pagrindinius medienos komponentus. Tokiu būdu besiformuojančios drevės apačioje kaupiasi trūnėsiai – suskaidytos medienos dalelės. Trūnėsiai  –  namai ir maisto šaltinis gausybei saproksilinių organizmų.

Daugiau apie negyvą medieną sužinokite čia

Verkių dvaro parke pastatyti inkilai atkartoja sąlygas, esančias natūralioje drevėje: jie užpildyti lapuočių medžių pjuvenomis, ąžuolo lapais bei natūraliais trūnėsiais. Ant inkilo stogo yra išgręžti grioveliai lietaus vandens patekimui į vidų, o visos išorinės sienos bei stogas aptrauktas tinklu, kad jo gyventojai būtų apsaugoti nuo Verkių dvaro parke gausiai gyvenančių juodųjų meletų.

Gaminant ir statant šiuos inkilus, imituojančius natūralią drevę, buvo remiamasi Švedijoje sukaupta patirtimi. Ten panašūs inkilai gaminami jau beveik 20 metų, atlikta nemažai mokslinių tyrimų apie rūšis, apsigyvenančias juose. Džiugu tai, kad net 70% saproksilinių vabalų rūšių, rastų natūraliose drevės, buvo aptiktos ir inkiluose. Kelerius metus trukusio tyrimo metu iš viso juose buvo aptiktos net 127 vabalų rūšys. Taip pat Švedijoje inkiluose apsigyveno kelių rūšių paukščiai (zylės, kregždės) bei įvairūs grybai. Šie rezultatai rodo, kad dirbtinės buveinės gali pagerinti jautrių saproksilinių rūšių būklę.

Išsamiau susipažinkite su Švedijoje vykdomu LIFE Bridging the Gap

© Jiri Schlaghamersky

Viliamasi, kad ir Lietuvoje pastatyti inkilai tarnaus kaip buveinė gausybei vabzdžių ir kitų gyvūnų.

 

Viena iš tikslinių rūšių, kuriai buvo įrengti šie inkilai – niūriaspalvis auksavabalis. Šio vabalo lervos net 4 metus vystosi lapuočių medžių, dažniausiai ąžuolų drevėse. Suaugėliai vabalai gyvena tik apie mėnesį, patelės – ilgiau nei patinėliai. Poravimosi metu patinėliai skleidžia kvapnų feromoną, kuriuo privilioja pateles. Dažniausiai poravimasis vyksta patinėlio gimtojoje, arba kitoje netoli esančioje tinkamoje drevėje.

 

Lietuvoje yra žinoma keliasdešimt šio vabalo radaviečių. Neries šlaitas ties Verkiais Vilniuje yra istorinė vabalo radavietė. Vabalas tikrai čia gyveno XX amžiuje, vėliau, 2005-aisiais entomologai pateikė tik nepatvirtintų stebėjimų, o tolimesnių tyrimų metu šis vabalas buvo nerastas. Šiuo metu Neries šlaite ties Verkiais auga apie 40 ąžuolų ir liepų, kuriuose, manoma, galėtų įsikurti niūriaspalvis auksavabalis. Tikimasi, kad inkilai padės į šią vietą sugrįžti niūriaspalviui auksavabaliui bei kitoms saproskilinėms vabzdžių rūšims.

Daugiau apie retas rūšis priklausomas nuo brandžių medžių sužinokite čia

Taip pat tokiuose inkiluose gali apsigyventi ir šikšnosparniai. Šiems paslaptingiems žinduoliams inkiluose įrengta speciali dalis. Ji sudaryta iš vertikalių medinių pertvarų, į kurias įsikabinę šikšnosparniai gali dienoti bei auginti jauniklius. Verkių dvaro parke saugoma visos Europos mastu reta šikšnosparnių rūšis – Europinis plačiaausis (Barbastella barbastellus). Natūraliose buveinėse šie šikšnosparniai įsikuria po atsiknojusia medžių žieve, brandžiuose medžiuose  esančiose drevėse, įtrūkimuose, plyšiuose. Jie beveik kiekvieną dieną praleidžia vis kitoje slėptuvėje, todėl medžių su slėptuvėmis reikia daug. Kur tokių senų medžių trūksta, gali įsikurti ir specialiai jiems pritaikytuose inkiluose.

Šis inkilas yra tinkamas ir paukščiams, jo angos dydis pritaikytas Verkių dvaro parke gausiai gyvenantiems varnėnams.

 

Varnėnai ar kiti paukščiai, susisukę lizdą, papildys inkilo viduje esančius trūnėsius vabzdžiams reikalingomis maisto medžiagomis (savo išmatomis, plunksnų bei maisto nuokritomis).

 

Tokiu būdu Verkių dvaro parke pastatytuose inkiluose susiformuos nedidelė, savita ekosistema, kuri tikimasi, gyvuos ne vienerius metus.

Už šio tinklalapio turinį atsako tik jo autoriai. Jo turinys nebūtinai atspindi Europos Sąjungos nuomonę. Nei Mažųjų ir vidutinių įmonių reikalų vykdomoji įstaiga (EASME), nei Europos Komisija nėra atsakingos už jame teikiamos informacijos panaudojimą.

The sole responsibility for the content of this webpage,lies with the authors. It does not necessarily reflect the opinion of the European Union. Neither the EASME nor the European Commission are responsible for any use that may be made of the information contained therein.

Algirdo g. 22-3, Vilnius, 03218 Lietuva

©  LIFE OSMODERMA, 2017 
©  LIETUVOS GAMTOS FONDAS , 2017