Plačioji platužė

Ant medžių auga daug įvairių kerpių – vienos didesnės, aiškiai matomos, kitos vos milimetro ar kelių dydžio ir be padidinimo stiklo sunkiai įžiūrimos. Jų spalvos taip pat skiriasi – nuo ryškiai geltonų iki į akis nekrentančios pilkos spalvos. Tačiau visas jas vienija bent du dalykai: kerpes sudaro du organizmai – grybai ir dumbliai, ir jos yra švaraus oro indikatoriai. Iš Lietuvoje augančių kerpių užterštumui atspariausia sieninė geltonkerpė (Xantoria parietina), o viena iš jautriausių – plačioji platužė (Lobaria pulmonaria).

Lietuvoje plačioji platužė yra reta, įrašyta į Raudonąją knygą kaip pažeidžiama rūšis, kurios populiacijų skaičius ir individų gausumas populiacijose sparčiai mažėja. Kaip sufleruoja rūšies pavadinimas, plačioji platužė gana didelė kerpė – jos lapiškas gniužulas yra 10–30 cm ilgio ir 5–20 cm pločio. Kaip ir kitos kerpės, plačioji platužė sugeria lietaus vandenį, rūko ar rasos drėgmę, o po to drėgmę pamažu atiduoda į aplinką. Todėl ir jos spalva skiriasi – prikaupusi drėgmės tampa ryškiai žalia, o išdžiūvusi – pilkai ar žalsvai rusva.

Tačiau iš aplinkos sugeria ne tik drėgmę, bet ir teršalus, kurių sudėtinės dalys kerpės ląstelėse sutrikdo medžiagų apykaitą. Jei teršalų aplinkoje daug, ši kerpė žūva. Kita plačiosios platužės nykimo priežastis yra tai, kad ji auga tik ant brandžių lapuočių medžių – ąžuolų, klevų ir pan., augančių senuose, dažniausi žmogaus su pjūklu nemačiusiuose miškuose ar jų salelėse. Ant jaunų medžių ir jaunuose ar pusamžiuose medynuose ji neįsikuria. Tad jei aptikote plačiąją platužę, saugokite tą miško kampelį – ši kerpė savo buvimu byloja, kad vieta išskirtinai svarbi biologinei įvairovei.

Europinis plačiaausis

Turbūt, mažai kam bus naujiena, kad Lietuvoje gyvenantys vabzdžiaėdžiai šikšnosparniai aplinkoje orientuojasi eholokacijos principu – skleisdžia ultragarso signalus ir pagal sugrįžtantį aidą sužino apie atstumus, šalia esančių objektų dydžius, formas ir kt. Skirtingų rūšių šikšnosparnių skleidžia skirtingo dažnio, ritmo ir stiprumo signalus. Silpnus signalus skleidžiantys šikšnosparniai iš kitų išsiskiria didesnėmis ausimis. Viena iš tokių Lietuvoje gyvenančių šikšnosparnių rūšių yra europinis plačiaausis (Barbastella barbastellus).


Į Buveinių direktyvos II ir IV priedus įtrauktas bei Lietuvos raudonosios knygos II (V) kategorijai priskiriamas europinis plačiaausis yra iškirtinės išvaizdos šikšnosparnis. Jo kailiuko viršutinė pusė yra tamsiai ruda, beveik juoda su sidabrinės spalvos, tarsi pražilusiais plaukų galiukais. Tokio tamsumo šikšnosparnių pasaulyje yra vos kelios rūšys. Kaip minėjom, europinis plačiaausis skleidžia labai silpną ultragarso signalą, todėl jo ausys plačios ir kraštais susieina viršugalvyje.

Buvo manoma, kad į Lietuvą europiniai plačiaausiai atskrenda tik žiemoti, nes buvo aptinkami tik šaltuoju metų laiku žiemavietėse. Ir tik atsitiktinai vasarą aptikus automobilio numuštą europinį plačiaausį paaiškėjo, kad jie Lietuvoje būna ir veisimosi metu. Iš dalies tokio nesusipratimo priežastimi yra europinio plačiaausio skleidžiamas silpnas ultragarso signalas – jį labai retai pavyksta užfiksuoti specialiais šikšnosparnių tyrėjų naudojamais ultragarso detektoriais. Kita priežastis – veisimosi metu europinio plačiaausio neaptiksi kitų rūšių šikšnosparniams įprastose veisimosi vietose: specialiuose inkiluose, pastatuose ir pan. Kaip teigia užsienio tyrėjai, europinis plačiaausis yra ypač išrankus – dažniausiai dienoja ir jauniklius augina tik po atsiknojusia brandžių medžių, dažniausiai ąžuolų, žieve. Todėl senų lapuočių medžių išsaugojimas yra svarbus veisimosi aplinkai išrankių europinių plačiaausių, o kartu ir visų kitų šikšnosparnių rūšių apsaugai.

Krokinis minkštenis

Kas sieja anksti pavasarį žydinčius daržinius krokus (Crocus sativus), gurmanų vertinamą prieskonį šafraną ir grybą krokinį minkštenį (Hapalopilus croceus)? Nors krokinis minkštenis švediškai yra saffransticka, daniškai – safran-fedtporesvamp, o norvegiškai – Safrankjuke, spėjimas, kad iš šio grybo yra gaunamas šafranas, neteisingas. Juos sieja tik spalva.

 

Krokinis minkštesnis yra ryškios oranžinės spalvos, beveik tokios pat, kokią patiekalams suteikia šafranas – daržinių krokų purkos. Ir, nors iš krokinio minkštenio brangiausias pasaulyje prieskonis šafranas negaminamas, šis grybas yra Lietuvoje griežtai saugomas, įrašytas į Lietuvos raudonosios knygos 3 (R) kategoriją ir yra laikomas vienu iš dešimties labiausiai nykstančių grybų Europoje.

Krokinis minkštenis auga tik ant stambių ąžuolų, gerai saulės apšviestose ir įšildomose jų dalyse, dažniausiai gana aukštai nuo žemės. Kiekvienoje radavietėje krokinis minkštenis išauga tik ant vieno ar dviejų ąžuolų. Grybo vaisiakūniai užauga stambūs, iki 20 cm, tačiau vienamečiai – per vasarą geltonavę artėjant žiemai paruduoja, sudžiūvę sukietėja, bet dar visą žiemą laikosi ant kamieno. Pavasarį šalia ar ant senų vaisiakūnių liekanų išauga nauji. Grybas vaisiakūnius išaugina ne kiekvienais metais, bet grybiena medyje išlieka ilgai, kelis dešimtmečius (kai kuriais duomenimis net 100 metų) arba tiek, kiek medis būna gyvas, ir dar kurį laiko po jo mirties.

Krokinis minkštenis priklauso senų ąžuolų grybinei florai, todėl jo paplitimas Europoje sutampa su paprastojo ąžuolo arealu nuo Viduržemio jūros regiono pietuose iki šiaurinės ąžuolo paplitimo ribos. Tačiau šie grybai aptinkami tik tuose medynuose, kuriuose ilgą laiką nebuvo intensyviai ūkininkauta. O tokių medynų ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje sparčiai mažėja. Tad jei ant seno ąžuolo pamatysite šį ryškiai oranžinį grybą, galite dairytis ir kitų brandiems medynams būdingų retų organizmų.

 Niūriaspalvis auksavabalis 

Pripažinkite, pavadinimas niūrių spalvų auksinis vabalas skamba kiek neįprastai. Vaizduotė gali piešti įvairių atspalvių vabalą, tačiau, pamačius jį gyvai, abejonių dėl išvaizdos aprašymo tikslumo nelieka. Tik sutikti niūriaspalvį auksavabalį retai kam pasitaiko. Niūriaspalvis auksavabalis (Osmoderma barnabita) yra nemažas vabalas, jo kūnas yra 2,4–3,3 cm ilgio.


Niūriaspalviu pavadintas todėl, kad yra niūrokos, tamsiai rudos su švelniu žalsvumu spalvos. Tačiau ši spalva  turi metalo blizgesį ir saulėje tviska bronzos ar smaragdo atspalviais. Dėl šių atspalvių vabalas tampa tarsi auksiniu – auksavabaliu.

Bet retai kam nusišypso laimė pamatyti šį gražuolį – niūriaspalvis auksavabalis didžiąją savo gyvenimo dalį praleidžia lervos stadijoje įsirausęs į ąžuolo ar kito lapuočio trūnėsius, o gražuoliu vabalu virsta vos kelioms savaitėms. Be to, jis yra labai išrankus ir tinka tik ta drevė, kuri yra senesniame kaip 150 metų amžiaus medyje su gerais saulės įšildomu kamienu. Deja, tokių medžių sparčiai mažėja: dalis senų medžių yra nupjaunami, dalį išverčia stiprius vėjas, o kai kurie tarsi išnyksta apsupti kitų aplink išaugusių medžių. Dėl tinkamų medžių nykimo vis retesnis tampa ir niūriaspalvis auksavabalis, todėl visoje Europoje jo apsaugai skiriamas išskirtinis dėmesys. Ir ne vien dėl to, kad nyksta gražus ir įdomus vabalas. Niūriaspalviui auksavabaliui tinkamų buveinių sąlygos yra daugiau ar mažiau būtinos daugumai kitų su brandžiais medžiais susijusių gyvūnų, augalų ar grybų rūšių, todėl, užtikrinus šio vabalo buveinių apsaugą, kartu išsaugoma ir šimtai kitų nuo senų medžių priklausomų organizmų.

Žvaigždėtasis pseudoskorpionas

Lietuvos gamtoje daug kam baimę keliantys skorpionai negyvena, tačiau turime gana artimus jų giminaičius – pseudoskorpionus. Tai mažyčiai, vos 2–8 mm ilgio voragyviai, kurių kūnas kriaušės pavidalo, plokščias,  susidedantis iš galvakrūtinės ir pilvelio. Jie turi keturias poras kojų, o prie galvos – du ilgus, žnyplėmis užsibaigiančius kojinius čiuopiklius. Tik uodegos su geluonimi trūksta, kad palaikytum miniatiūriniu skorpionu! Net ir nuodus gamina, tik jų liauka ne uodegoje kaip pas skorpioną, o žnyplėse.


Pseudoskorpionai gyvena po medžių žieve, medžių drevėse, po nukritusiais lapais, miško paklotėje, po  akmenimis, olose, uolų plyšiuose ar net žmonių būstuose. Į namus dažniausiai yra atsitiktinai pernešami, pvz., su malkomis, ir įsikuria drėgnose vietose. Čia gyvenantys pseudoskorpionai žmogui nepavojingi, o greičiau net naudingi: medžioja nemalonias staigmenas iškrečiančių kandžių ir kitų mažų vabzdžių lervas, skruzdėles, erkutes, smulkias museles ir pan. 

 

Pasaulyje yra žinoma daugiau kaip 2000 pseudoskorpionų rūšių ir šis sąrašas pastoviai ilgėja. Lietuvoje žmonės dažniausiai aptinka knyginį pseudoskorpioną (Chelifer cancroides), tačiau kiek mūsų šalyje gyvena pseudoskorpionų rūšių nėra žinoma. Ir tai nenuostabu – šie voragyviai yra mažyčiai, sudėtinga atskirti jų  rūšis, o ir juos tiriančių gamtininkų beveik neturime. Gali būti, kad jų įvairovė kur kas didesnė nei mes galime nuspėti. Tikėtina, kad Lietuvoje gyvena ir labai retas, visoje Europoje saugomas žvaigždėtasis pseudoskorpionas (Anthrenochernes stellae), nes yra aptiktas Latvijoje ir Lenkijoje. Šis vos kelių milimetrų ilgio plėšrūnas dažniausiai įsikuria senų lapuočių medžių drevėse, kuriuose gausu drėgnų trūnėsių. Minta erkutėmis ir kitais smulkiais padarėliais. Plitimui į naujas teritorijas žvaigždėtojo pseudoskorpiono patelė pasinaudoja vabzdžiu – įsikimba į jį ir skrenda drauge. Taip gali keliauti iki gretimo drevėto medžio, ar pasiekti už kelių ar keliasdešimt kilometrų esančius medžius, kol nusprendžia, kad vieta tinkama. Į naują buveinę patelė neretai atkeliauja jau su po pilveliu kybančiame maišelyje esančiais kiaušiniais, o netrukus iš jų išsirita jaunikliai. Jaunikliai kurį laiką dar gyvena ant motinos, o vėliau pradeda savarankišką gyvenimą – vasarą medžioja grobį, o žiemą praleidžia susisukę į kokoną.


Žvaigždėtasis pseudoskorpionas yra brandžių lapuočių medžių drevių gyventojas ir yra priklausomas nuo šių  medžių būklės ir gausos. Šie voragyviai yra per maži, kad išvirtus jų buveine buvusiam medžiui patys galėtų greitai ir saugiai persikelti į kitą. Netgi kelionė su vabzdžiu gali nenusisekti, jei šiam nepavyks apylinkėse surasti ir nutūpti į kitą seną drevėtą medį. Ir nors dar nėra patvirtinta, kad žvaigždėtasis pseudoskorpionas yra aptinkamas Lietuvoje, privalome rūpintis jiems tinkamomis buveinėmis, nes jos svarbios ir kitoms nuo brandžių medžių priklausomoms gyvūnų, augalų ar grybų rūšims.

Naminė pelėda

Ar esate girdėję pasakojimus apie medį palaukėje, kurį saugo piktoji dvasia? Tokių pasakojimų detalės gali skirtis – medis gali augti šalia kelio, pievoje, pamiškėje, o „piktoji dvasia“ gali gąsdinti naktimis širdį virpinančiu balsu ūbaudama arba net netikėtai puldama per šalia medžio praeinantį žmogų. Ir dar pasiseka, jei tokio susitikimo metu tik baime ar nuo galvos numesta kepure atsiperki...

Kai kurie atvirai augantys stambūs lapuočiai medžiai iš tiesų gali turėti savo „dvasias“. Tai to medžio drevėje įsikūrusi naminė pelėda (Strix aluco), sutemų paukštis, dažnai aktyviai ginantis savo lizdą ar jauniklius.

Nukentėti gali ne tik neapdairiai prisiartinęs mažesnis gyvūnas, bet ir žmogus, net žinantis šios pelėdos agresyvumą. Po susitikimo su namine pelėda akies neteko jos lizdą nufotografuoti norėjęs pirmasis profesionalus paukščių fotografas Erikas Hoskingas (Eric Hosking).

Naminės pelėdos skrydis labai tylus ir vikrus. Ji tarsi šešėlis nusklendžia virš pievos, o skrisdama tarp medžių tarsi nardo ore – tai staiga pakyla aukštyn, tai sminga žemyn, tai pasuka į šoną ir praneria tarp medžio šakų. Naktinės medžioklės metu dažnai įsitaiso ant atvirai augančio medžio šakos ir iš čia stebi aplinką, seka ar aplink medį nešmirinėja pelės. Dairantis aplink pelėdos kūnas nejuda – šis paukštis gali pasukti galvą 270°, todėl, išgirdęs kažką šnarant už nugaros, po akimirkos jau žvelgia ta kryptimi. Pasukdama galvą tai į vieną pusę, tai į kitą pusę ji įsiklauso į šnaresį, tiksliai nustato garso vietą ir pakilusi nuo šakos nagais stveria grobį. Taip gali susekti ir sugauti net po sniegu esančiu urveliu bėgantį graužiką.


Dieną naminė pelėda praleidžia uokse arba tupėdama ant aukščiau medžio lajoje esančios šakos, prisiglaudusi prie kamieno. Jos plunksnų spalva ir margumas padeda susilieti su kamienu ir likti niekieno nepastebėta. Todėl naminę pelėdą greičiau išgirsi nei pamatysi. Antroje žiemos pusėję giedromis naktimis vaiduokliškai skambantis "hu-hu- huuu"; yra patinėlio pranešimas visoms kitoms pelėdoms, kad čia jo teritorija, jis čia karaliauja. Patelė tai patvirtina šaižiu "kuvik, kuvik…". Išgirdus jos balsą galima ir antpuolio tikėtis. Naminė pelėda sėsli rūšis, suaugę paukščiai daug metų gyvena toje pat teritorijoje ir dažniausiai naudoja tą pačią lizdavietę – dažniausiai sename medyje atsivėrusią drevę. Sunykus tokiam medžiui pasitraukia ir jo „dvasia“, o vietovė netenka dalelės savo išskirtinio žavesio.

Didžioji miegapelė

Įdomi ta didžioji miegapelė – nuo spalio iki gegužės pramiega, o pabudusi krimsteli pumpurą ir nusprendžia, ar tais metais susilaukti jauniklių, ar palaukti kitos vasaros. 


Didžioji miegapelė (Glis glis) – labai mielas žinduolis, dėl savo ilgos pūkuotos uodegos primenantis mažą voveraitę. Didžioji miegapelė taip pat gyvena medžiuose, vikriai laipioja šakomis, tik kailiukas pilkas su rusvu atspalviu, puikiai mato prieblandoje ir aktyvi naktimis.

Lietuvoje didžiosios miegapelės gyvena senuose ąžuolynuose arba brandžiuose mišriuose medynuose, kuriuose auga ąžuolai kartu su eglėmis ar pušimis bei lapuočiais medžiais ir yra lazdynų trakas. Plačios ąžuolų lajos, susisiekiančios su kitų, tarp jų spygliuočių, medžių lajomis bei aukštais lazdynais, sudaro geras sąlygas didžiosioms miegapelėms judėti medžių lajomis bei apsisaugoti nuo priešų. 

Dienas praleidžia brandžių medžių drevėse ar inkiluose, kur iš žalių medžio lapų ar iš paukščių lizdų medžiagos pasidaro pusiau atvirus lizdus. Juose atveda 4–8 jauniklius. Tačiau ne kasmet. Dauginimasis priklauso nuo svarbiausių mitybinių augalų – ąžuolų, lazdynų – derėjimo. Ar augalai derės, miegapelės sužino pavasarį paragavusios pumpurų. Prasto derliaus metais jos visai nesidaugina arba dauginasi mažiau populiacijos individų. Maitinasi naktimis. Pavasarį priverstos tenkintis medžių ir krūmų pumpurais, lapais, žiedais, žieve, neatsisako ir paukščių lizduose aptiktų kiaušinių ar net jauniklių. Rudeniop mielai imasi lazdyno riešutų, o jei jų mažai – ir ąžuolų gilių. Rudenį jos tampa riebios, nes žiemai sukaupia dideles riebalų atsargas. Rugsėjo pabaigoje – spalio mėnesį įsirausia žemėje po medžių šaknimis ir užmiega visai žiemai. Šio miego metu sulėtėja kvėpavimas, kūno temperatūra kinta priklausomai nuo aplinkos temperatūros. Gyvybei palaikyti naudojamos riebalų atsargos, todėl iki pabudimo antroje gegužės pusėje netenka maždaug trečdalio svorio.


Didžioji miegapelė įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą, 2(V) kategoriją, kaip pažeidžiama rūšis, kurios populiacijų skaičius ir individų gausumas jose sparčiai mažėja. Pagrindinė šių žinduolių nykimo priežastis – brandžių miškų kirtimai. Jų metu iškertami brandžiausi, miegapelių slėptuvėms tinkamiausi medžiai, dėl retmių miegapelėms tampa sunku iš vieno medžio peršokti į kitą, iškirtus lazdynus sumažėja riebalų atsargoms sukaupti tinkamo maisto kiekis. Vykdant kirtimo darbus žiemą po sunkiasvorės technikos ratais gali žūti įmigę žvėreliai, nes žiemoja negiliai, vidutiniškai 30 cm gylyje.


Didžioji miegapelė puikuojasi Lietuvos gamtos fondo (LGF) logotipe. Šis pasirinkimas neatsitiktinis. Didžioji miegapelė yra nuo brandžių medžių priklausanti rūšis, simbolizuojanti nepažeistą ekologinę pusiausvyrą, gausią biologinę įvairovę ir subalansuotą gamtos išteklių naudojimą – pagrindines sritis, kuriose aktualias gamtosaugos problemas sprendžia Lietuvos gamtos fondas.

Ąžuolinis spragšis

„Saugoti(,) negalima(,) naikinti“ – gamtininkams taip pat retkarčiais tenka spręsti po kurio  žodžio šioje dviprasmiškoje frazėje dėti kablelį ir taip nuspręsti kurios nors gyvūnų, augalų ar grybų rūšies ateitį. Vieni sprendimai priimami be didesnių dvejonių, kitiems reikia ilgesnių diskusijų ir rimtesnių argumentų. Pasitaiko ir tokių situacijų, kad kokį sprendimą bepriimtum, niekaip neapleidžia abejonės, ar jis teisingas.

Prieš dešimtmetį buvo sužinota, kad ir Lietuvoje gyvena ąžuolinis spragšis (Elater ferrugineus). Tai Europoje gana plačiai paplitęs, tačiau visur retas vabalas.

Tarptautinėje raudonojoje knygoje (IUCN Red List) priskirtas beveik nykstančių rūšių kategorijai. Lietuvoje labai retas, aptiktas tik Kauno ąžuolyne. Į Lietuvos raudonosios knygos sąrašą dar neįtrauktas, tačiau, tikėtina, tai tik laiko klausimas. 

Ąžuolinis spragšis – tai 1,7 – 2,4 cm ilgio vabalas, išsiskiriantis raudonais su rudu atspalviu antsparniais. Nors iš aplinkos ir išsiskiria ryškia spalva, tačiau pamatyti labai retai kam pavyksta. Šie vabalai aktyviausi būna tik gegužės – birželio mėnesiais, bet ir tuomet dienoja medžio drevėje. Iš jos pasistiprinti medžių sula, žiedadulkėmis ar žiedų nektaru išskrenda tik sutemus. Tiesa, retkarčiais pasirodo ir dieną, tačiau tik patinas ir labai trumpam.
 

Ąžuolinio spragšio lervos yra grobuonės ir minta trūnijančioje medienoje besivystančių stambių vabalų lervomis, todėl šių vabalų stabili populiacija susidaro tik tuomet, kai yra pakankama mitybinė bazė. O tam reikia, kad vienoje vietoje būtų ne mažiau kaip 10 senų, drevėtų medžių, kuriuose gyvena trūnijančia mediena mintantys vabalai. Esmė ta, kad tokios pat buveinės reikalingos ir visoje Europoje griežtai saugomam niūriaspalviui auksavabaliui (Osmoderma barnabita), jau, tikėtina, kad Lietuvoje išnykusiam paprastajam elniavabaliui (Lucanus cervus) bei dar kitoms nuo brandžių medžių priklausomoms vabalų rūšims, ir todėl jų lervos gali tapti ąžuolinio spragšio lervų grobiu. Tad štai Jums ir dilema – reto, saugotino vabalo lervos neretai pasigardžiuoja ir saugomų vabalų lervomis. „Saugoti(,) negalima(,) naikinti“ – kur kablelį dėtumėt Jūs?

Ąžuolinė kepena

Ąžuolinė kepena priskiriama parazitiniams grybams, tačiau jos poveikis medžio gyvybinėms funkcijoms mažai kenksmingas. Šio grybo micelių išskiriamos medžiagos aplink esančią medieną nudažo sodria tamsia ruda spalva ir suteikia tvirtumo, todėl ją labai vertina puošnių ir prabangių gaminių iš medienos meistrai. Ąžuolinės kepenos paveikta mediena vadinama „ruduoju ąžuolu“ (angl. „Brownoak“).

Ąžuolinė kepena (lot. Fistulina hepatica) – retas, į Lietuvos Raudonąją knygą įrašytas grybas, nes yra tiesioginiai priklausomas nuo brandžių ąžuolų gausos. Šio grybo vaisiakūniai vienmečiai, išauga ąžuolų pašaknėje ar kamieno apatinėje dalyje, kartais aptinkama ant ąžuolų kelmų, virtuolių. 

Jauni vaisiakūniai būna gumbo formos, oranžiškai raudonos spalvos, augdami įgyja kastuvėlio ar liežuvio pavidalą ir tamsėja. Senesni vaisiakūniai stambūs, 10–30 cm skersmens ir 3–6 cm storio, paviršius tampa tamsiai rudai raudonu. Jų spalva bei forma labai primena kepenis, todėl šis grybas ir buvo pavadintas kepena.

Už šio tinklalapio turinį atsako tik jo autoriai. Jo turinys nebūtinai atspindi Europos Sąjungos nuomonę. Nei Mažųjų ir vidutinių įmonių reikalų vykdomoji įstaiga (EASME), nei Europos Komisija nėra atsakingos už jame teikiamos informacijos panaudojimą.

Algirdo g. 22-3, Vilnius, 03218 Lietuva

©  LIFE OSMODERMA, 2017 
©  LIETUVOS GAMTOS FONDAS , 2017