Kauno ąžuolynas
Kauno ąžuolynas – tai didžiausias Europoje mieste esantis ąžuolynas, tapęs ne tik Kauno gyventojų ir šio svečių mėgstama laisvalaikio praleidimo vieta, bet ir ypač svarbia buveine retoms, su brandžiais medžiais susijusioms organizmų rūšims. Čia prie šimtamečių medžių prisiglaudusios auga į Lietuvos raudonąją knygą įrašytos ąžuolines kepenos (Fistulina hepatica) ir kuokštinės grifolės (Grifola frondosa), į kamienus įsilipę krokiniai minkšteniai (Hapalopilus croceus), o drevėse slepiasi šio ąžuolyno pasididžiavimas – Lietuvoje ir visoje Europoje ypač griežtai saugomi niūriaspalviai auksavabaliai (Osmoderma eremita (barnabita)).
Kauno ąžuolynas – tai kitados Nemuno ir Neries santakoje augusių ąžuolynų, nusidriekusių iki Varluvos, Karmėlavos, Rumšiškių ir Kaišiadorių girių, palikimas. Tuometinis ąžuolynas, kaip ir kitos Lietuvą puošusios girios buvo stipriai praretintos XIV – XVI a. Vakarų Europoje padidėjus laivų, namų, pilių bei tiltų statybai naudojamos medienos paklausai. Vėliau užklupę karai ir juos lydėję bado bei maro laikotarpiai kiek pristabdė girių kirtimą. 1887 m. prasidėjusi Kauno tvirtovės statyba tarsi davė pradžią naujam Kauną supančių miškų retinimo etapui, kuris tęsėsi karų ir okupacijų metu. Dabar iš Nemuno ir Neries santakoje plytėjusio ąžuolyno beliko menki, išretėję ir išsibarstę likučiai, kurių didžiausias ir yra Kauno ąžuolynas. Istorinės nuotraukos byloja, kad prieš Antrąjį pasaulinį karą Kauno ąžuolynas labiau priminė stambiais medžiais apaugusią ganyklą nei didingą girią. Nuo XX a. vidurio Kauno ąžuolynas buvo pradėtas tvarkyti kaip parkas pagal T. Šešelgienės projektą – išsaugant šimtamečius medžius iš šiaurės į pietus per parką nusidriekė lenkta alėja su nuo ja atsiskiriančių ir vėl įsiliejančių vingiuotų takelių tinklu.
Didesnioji Kauno ąžuolyno dalis lygi ir tik pietrytinis pakraštys išraižytas gilių, medžiais ir krūmais apaugusių daubų bei griovų, kurios leidžiasi į nuostabaus grožio Girstupio slėnį. Tarp parko ąžuolų vyrauja seni 100-320 metų medžiai, kurių kamieno skersmuo 100-160 cm. Tokie medžiai yra labai svarbūs ne tik dėl savo istorinės ir estetinės vertės, bet ir kaip gamtinės retųjų rūšių buveinės. Vykdant gamtinės įvairovės tyrimus, parko teritorijoje rasta 513 aukštesniųjų augalų rūšių, iš kurių 14 įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą, stebėti 59 rūšių paukščiai, iš kurių 29 įrašytos į Europoje globaliai nykstančių rūšių sąrašus. Taip pat aptikta 15 žinduolių rūšių, rasti 6 rūšių varliagyviai ir ropliai. Bet didžiausias šio parko pasididžiavimas yra vienas iš rečiausių Lietuvoje ir visoje Europoje vabalų – niūriaspalvis auksavabalis. Vertinant pagal šiuo metu turimą informaciją, Kauno ąžuolyne aptinkami apie 12 % visų Lietuvoje niūriaspalvių auksavabalių populiacijos ir todėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. birželio 15 d. įsakymu Nr.D1-302 „Dėl vietovių, atitinkančių gamtinių buveinių apsaugai svarbių teritorijų atrankos kriterijus, sąrašo, skirto Europos Komisijai patvirtinimo“ Kauno ąžuolynas tapo šios rūšies vabalų buveinių apsaugai svarbia teritorija, o tuo pačiu ir Europinės svarbos saugomų teritorijų tinklo „Natura 2000” dalimi. Deja, vien apsaugos statusas neužtikrina niūriaspalvio auksavabalio išlikimo – šių vabalų pasirinkti medžiai sensta, blogėja jų būklė, šalia augantys mažiau vertingi medžiai užgožia saulę ir sumažėja šilumos šiems drevių gyventojams.