Neries upės šlaitas ties Verkiais

Mišku nuo Vilniaus miesto šurmulio atsitvėrę Verkiai garsėja legenda, kad čia krivio Lizdeikos, to paties, kuris, anot legendos, kitados Lietuvos kunigaikščiui Gediminui išaiškino susapnuoto staugiančio Geležinio vilko reikšmė, gimtoji vieta.

​

Teigiama, kad kitados čia buvęs šventas ąžuolynas, o ant šalia Neries ir Verknės aukštai iškilusio skardžio esančiam aukure degė krivių ir vaidilaičių saugoma amžinoji ugnis. Vėliau šį ąžuolyną Lietuvos kunigaikščiai padovanojo Vilniaus vyskupams ir XVIII a. ant Neries šlaito iškilo žymių to meto architektų sukurtas Verkių dvaro rūmų ansamblis. Šventasis ąžuolynas buvo performuotas į rūmus juosiančius apatinį ir mažesnį viršutinį parkus.

​

Dabar apie anuometinį šių parkų grožį galime spręsti tik iš senų piešinių ir litografijų, nes mūsų dienų sulaukė tik aukštutinė dalis, XIX a. anglų parkų dvasia rekonstruota pritaikant peizažinį stilių. O apie čia kitados žaliavusią šventą girią byloja Verkių kalno šlaituose augantys, jau labiau miško nei parko medžiais tapę įspūdingi kelių šimtų metų amžiaus ąžuolai. Kartu su kitais senais lapuočiais medžiais šie galiūnai tapo daugelio kitų, tame tarpe ir retų organizmų buveinėmis.

​

2005 m. dr. P. Ivinskio duomenimis Verkių parko rytiniame šlaite aptiktas Europos mastu retas ir saugomas vabalas - niūraspalvis auksavabalis ir dėl ko teritorija yra įtraukta į europinį saugomų teritorijų tinklą Natura 2000. Nepakankamai tvarkoma teritorija tapo pažeidžiama, niūriaspalviui auksavabaliui tinkamų medžių būklė blogėja, senus pakeisiančių jaunų medžių labai mažai, todėl svarbu užtikrinti kuo ilgesnį senų ir ypač drevėtų medžių egzistavimą, kirsti menkaverčius medžius, ypač tuos, kurie auga po brandžių medžių lajomis ar, dar blogiau, juos stelbia, išsaugoti natūraliai atželiančius ąžuolus. Verkių šlaito palei Nerį bei į vakarus link Santariškių yra panašių medynų su senais ąžuolais, todėl, sustiprėjus Verkių niūriaspalvio auksavabalio populiacijai, ji ateityje galėtų išplisti ir į šias teritorijas.