Naujausi įrašai

Iš lauko darbų dienoraščio: kas matėt medį senolį?

Kai aplink sniegas ir tyla, taip ir norisi rašyti memuarus prie karštos arbatos puodelio. Jei kažkam jau ilgu saulės ir žaliuojančių medžių (kalėdinės eglutės nesiskaito), papasakosiu apie vieną saulėtą pavasario išvyką inventorizuojant niūriaspalvio auksavabalio buveines.

Traukiame su Alvydu Gintaru, projekto „Ekologinio tinklo nuo brandžių medžių priklausomiems organizmams sukūrimas“ aplinkosaugos specialistu, per tankų mišraus tipo mišką. Nusprendžiame sukti palei upelį stačiais šlaitais, gal rasime „rimtesnių“ medžių. Tie „rimtesni“ medžiai – tai medžiai senoliai, senesni nei 100 metų ąžuolai ar kiti lapuočiai medžiai. Viename tokiame medyje aptinkami keli šimtai gyvūnų, augalų ir grybų rūšių, o iš viso su brandžiais ąžuolais susiję daugiau kaip 1000 skirtingų organizmų rūšių. Dalis organizmų yra prisitaikę gyventi tik senuose medžiuose ir jų išlikimas priklauso nuo tokių medžių likimo.

Niūriaspalvis auksavabalis yra termofilinė (šilumamėgė) rūšis, todėl mūsų klimato sąlygomis labiau renkasi tuos drevėtus ąžuolus, kurių kamienas yra neužpavėsintas ir įšildomas saulės.

Abu vilkime chaki spalvos drabužiais, kamufliažines striukes – sutikęs miške lengvai supainiotum su medžiotojais ar medkirčiais. Tik amunicija, kurią nešamės, skiriasi – slankmatis ir išmanusis telefonas, kuriuo į specialią programėlę vedame duomenis apie potencialias/esamas auksavabalio buveines – medžio rūšis, apimtis, užpavėsinimas, kamieno pažeidimai. Dėl tokių medžių senolių šukuojamas visas miškas, metras po metro. Ir taip visame plačiame ruože tarp Vilniaus ir Kauno, kuriant ekologinį tinklą niūriaspalviui auksavabaliui. Ekologinis koridorius jungia istorinę ir projekto metu atkurtą niūriaspalvio auksavabalio buveinę – Natura 2000 teritoriją Neries upės šlaitas ties Verkiais – su didžiausios niūriaspalvio auksavabalio populiacijos Lietuvoje buveine – Kauno ąžuolynu. Kadangi egzistuojančios radavietės yra nutolusios viena nuo kitos, visoms minėtoms rūšims svarbus kiekvienas laikinam prieglobsčiui tinkamas medis.

Kadangi šio projekto tikslinė rūšis – niūriaspalvis auksavabalis – geba migruoti tik nedideliais atstumais, buvo siekiama surasti ir inventorizuoti medžius bent kas 1–2 km. Bendras ekologinio koridoriaus Vilnius–Kaunas ilgis yra apie 106 km, jame iš viso buvo inventorizuota per 1590 medžių – esamų ir potencialių buveinių niūriaspalviui auksavabaliui bei kitoms su senais medžiais susijusioms rūšims.

Vertingų buveinių auksavabaliui Lietuvoje reta. Kai medienos vertė kyla kasmet ir tokio senolio ąžuolo kaina rinkoje siekia pusės naujo automobilio kainos, prasideda tikros lenktynės. Brandžių medžių vis dar randame neįžengiamuose upelių šlaituose ar grioviuose, kur sunku nupjauti ir ištempti vertingą medieną arba urbanizuotoje aplinkoje – miestų parkuose, prie sodybų ar pavieniui laukuose. Kiekvienam rastam vertingam medžiui senoliui, augančiam privačioje žemėje, stengėmės gauti savininko pasižadėjimą medžiui nepakenkti mainais į projekto lėšomis apmokamus arboristinius medžio priežiūros darbus. Projekto metu medžių apsaugos susitarimai buvo pasirašyti ir arboristinės medžių priežiūros darbai įvykdyti daugiau nei 600 medžių. Susitarimui dėl vieno medžio gauti kartais prireikdavo derinimo ir su 5 skirtingais savininkais. Ne visi medžių savininkai norėjo įsipareigoti saugoti medį (pavyzdžiui, jei planuodavo statybas ar parduoti žemę). Tačiau didžioji dalis savininkų pozityviai reaguodavo į žinią, kad jų žemėje augantis medis yra ypač vertingas biologine prasme, į jį bus investuota atliekant arboristinės medžių priežiūros darbai įvykdyti daugiau nei 600 medžių. Susitarimui dėl vieno medžio gauti kartais prireikdavo derinimo ir su 5 skirtingais savininkais. Ne visi medžių savininkai norėjo įsipareigoti saugoti medį (pavyzdžiui, jei planuodavo statybas ar parduoti žemę). Tačiau didžioji dalis savininkų pozityviai reaguodavo į žinią, kad jų žemėje augantis medis yra ypač vertingas biologine prasme, į jį bus investuota atliekant arboristinės priežiūros darbus ir tokiu būdu jis taps saugesnis pačiam žmogui bei ilgaamžiškesnis.

Informacinė lentelė apie negyvos medienos svarbą ekosistemai ant medžio stuobrio Verkių regioniniame parke.

Eidami link upelio su Alvydu dairomės ir į praskrendančius paukščius. Pasitaiko, kad „rimtą“ medį padeda surasti ir varnėnai, skraidantys į drevę maitinti savo jauniklių. Šįkart randame tik nuvirtusios negyvos medienos raizgalynę. „Negyvos medienos“ terminą projekto metu stengėmės keisti į „gyvastingos medienos“, atkreipdami visuomenės dėmesį į tokios medienos svarbą biologinei įvairovei. Juk didžiausią grėsmę saugomoms miško vabzdžių rūšims kelia negyvos medienos trūkumas (80 proc.) ir/arba senų medžių trūkumas medyne (kelia grėsmę 58 proc. saugomų miško vabzdžių). Visur, kur projekto metu atlikome arboristinius medžių priežiūros darbus, nupjautą medieną palikdavome vietoje. Žmonių lankomose vietose ant negyvos medienos tvirtinome ir informacines lenteles, tikėdamiesi visuomenės supratingumo dėl parke kuriamos „netvarkos“.

Pasižiūriu į žingsniamatį – daugiau kaip 25 000 žingsnių sunkiai įžengiamame kalvotame miške. Ir keliolika inventorizuotų vertingų medžių, neblogai. Liko tik palei pakelės griovį link mašinos nueiti ir galėsime nusirinkti erkes nuo drabužių. Dar keli įspūdingi ąžuolai aplink ir štai atlygis už vargus – didžiulis 200 metų ąžuolas su iš drevės byrančiais trūnėsiais ir ekskrementais. Alvydas traukia slankmatį (mes vadiname tiesiog „šūdometru“) ir išsišiepęs pakelia akis – daugiau nei 7 milimetrai! Vadinasi, byrantys iš medžio ekskrementai tikrai niūriaspalvio auksavabalio. Kad suprastumėte mūsų džiaugsmą, turite prisiminti, kad tai labai sėsli saproksilinių vabalų rūšis, kuri vystosi 2-4 metus, o suaugėliu vabalu tampa vos keletui savaičių. Jį sutikti gamtoje be feromoninių gaudyklių praktiškai neįmanoma. Tos kelios vasaros savaitės yra pats darbymetis projekto komandai – tuomet atliekamas niūriaspalvio auksavabalio monitoringas projekto metu sukurtomis išmaniosios feromoninėmis gaudyklėmis. Šios gaudyklės periodiškai siunčia nuotraukas su „laimikiu“, todėl nebereikia kasdien važiuoti tikrinti gaudyklių – taip sutaupomas laikas ir kuras.

LIFE Osmoderma projekto komanda prie vieno iš inkilų Verkių regioniniame parke. Inkilai atkartoja natūralios drevės ekosistemą, juose gali apsigyventi įvairūs saproksiliniai vabzdžiai, taip pat paukščiai, šikšnosparniai (jiems įrengtos vertikalios pertvarėlės).

Tik keli Lietuvos zoologijos sodo darbuotojai, kurie augina ir veisia niūriaspalvius auksavabalius nelaisvėje, gali juos stebėti visomis vystymosi stadijomis. Ex-situ veisiami niūriaspalviai auksavabaliai apgyvendinami Verkių regioniniame parke pastatytuose išskirtiniuose inkiluose, skirtuose vabzdžiams, paukščiams ir šikšnosparniams. Inkilai – tai dirbtinės drevės, padedančios spręsti svarbią dabartinės gamtosaugos problemą – senų, drevėtų medžių trūkumą ir rūšių, kurios gyventų šiose drevėse, nykimą. Neries šlaitas ties Verkiais Vilniuje, kur stovi dirbtinės drevės–inkilai, yra istorinė vabalo radavietė, tačiau jau kelis dešimtmečius iš eilės auksavabalio ten nepastebėta. 2021 m. vasarą išmaniąja feromonine gaudykle pagaliau buvo pagautas suaugęs vabalas Neries upės šlaite, manoma, iš inkilų skridęs į natūralias medžiuose esančias dreves. Tai rodo, kad veisimas ir perkėlimas vyksta sėkmingai, ir galima tikėtis, kad niūriaspalvio auksavabalio populiacija BAST Neries upės šlaite ties Verkiais sėkmingai atsikurs. O sukūrus ekologinį tinklą iki Kauno, galės ir sėkmingai migruoti iki kitų gyvybingų niūriaspalvio auksavabalio populiacijų.